TA1 ir TA2 titano plokštės: kuri yra atsparesnė korozijai, o kuri mažesnė už kitą?

Esminis skirtumas tarp šių dviejų medžiagų yra grynumas, todėl jų stiprumas šiek tiek skiriasi: viena yra tvirtesnė, o kita – lankstesnė. Lengvoje cheminėje aplinkoje TA1 gali turėti nedidelį teorinį pranašumą, nes atsparus redukcinei terpei dėl didesnio grynumo, nes pagrindinis skirtumas atsiranda dėl priemaišų, tokių kaip geležis ir deguonis. Tačiau šis galutinis skirtumas yra mažas. Būdingas TA1 pranašumas yra labai nedidelis, o praktiškai išorinis skirtumas tarp jų yra nereikšmingas.

Titanas yra labai atsparus dėl tankaus oksido sluoksnio ant jo paviršiaus, kuris yra vidutinė kliūtis įtrūkimams. Šios medžiagos paprastai susidoroja su santykinai mažos-koncentracijos druskos arba sieros rūgštimi. Tačiau šios rūgštys yra sunkios titanui, o korozijos rizika didėja esant chlorido jonams arba aukštai temperatūrai. Nors teoriškai TA1 pasižymi šiek tiek geresniu atsparumu dėl didesnio grynumo, nei TA1, nei TA2 gali nepakakti tikrai atšiaurioje aplinkoje. Tokiu atveju geriau pasirinkti kitą medžiagą, nes TA1 ir TA2 pasirinkimas suteikia tik antrinį pranašumą.

Metalo vidinis atsparumas korozijai yra stiprus, nors jis gali būti dar stipresnis naudojant kitas specializuotas medžiagas. Kadangi TA1 ir TA2 sudėtis iš esmės yra tokia pati, praktinis atsparumo skirtumas tarp jų yra nedidelis. TA1 naudojimas kaip bandymo laikmena yra viena iš galimybių, tačiau apskritai našumo atotrūkis naudojant realų{5}}pasaulį išlieka minimalus.